Atmerkia savo ilgomis blakstienomis padengtas akis ir atidžiai apžiūri savo vonios kambarį. Rodos, taip gulėjo visą amžinybę ir tik dabar atkreipė dėmesį į nelygiai įdėtą marmurinę plytelę ant grindų. Tokiu atveju imtų telefoną ir skambintų firmos viršininkui ir savo saldžiu balseliu pareikštų nepasitenkinimą ir pasiektų, kad vargšas darbuotojas būtų išmestas. Vien dėl linksmumo arba nuobodulio, kuris pastarąsias dienas Juls kankino vis labiau. Atsibodo žudyt uždraustose teritorijose, atsibodo gert kraują iš purvinų medžiotojų, besibastančių miškuose, arba mažų vaikučių, pasiklydusių nuo mamų. Kažkodėl jos nelinksmino ničniekas, o ta visa pragyventa amžinybė neteko jokios reikšmės. Kartais ji pagalvoja, kad norėtų sugrįžti į žmogišką būseną ir bent kažką jausti. Tikriausiai minimas "mitas", kad tapus vampyru užgniaužti savo jausmus ir nebejauti nieko, buvo teisybė. Nes būtent tokį gyvenimo kelią pasirinko Juls vos tik širdis nustojo plakti. Taip gulėjusi geras penkiolika minučių, kas atrodė 15 valandų, lengvai paliečia šlapiomis pėdomis vonios grindis ir nuplasnoja prie veidrodžio. Nusivalius nuo jo garus pažvelgia į savo atvaizdą ir pabando nusišypsot savo firmine, malonia šypsena, esant žmonių pasaulyje. Netrukus penkioms sekundėms, ši jau buvo apsirengus, pasidažius ir pasiruošus išeiti. Dar kartą nužvelgus save veidrodyje šypteli patenkinta rezultatu ir išeina.